Žemės ūkis tradiciškai užimdavo svarbią nišą Lietuvos ekonomikoje ir socialinėje aplinkoje. Nors šiais laikais šio sektoriaus generuojama santykinė pridėtinė vertė yra stipriai sumažėjusi (žemės ūkis, žuvininkystė, ir miškininkystė kartu sudėjus sukuria apie 3 % šalyje sukuriamos pridėtinės vertės), šis sektorius išlieka bene labiausiai pastebimu žmogaus ūkinės veiklos tipu ne miesto teritorijose - mūsų maisto aruodą reprezentuojantys ariami laukai, ganyklos vis dar užima didelę šalies teritorijos dalį. Gerai žinoma tiesa, kad vandens telkinių būklė yra procesų, vykstančių upių vandens surinkimo baseinuose, atspindys. Kaip šalies vandens telkinius veikia žemės ūkio sektoriuje vykdoma veikla ir kokios to poveikio kitimo tendencijos?

Ar upės baseine didesnius plotus užimant ariamai žemei upėje būna ir daugiau nitratų? Turbūt teko girdėti, kad upių vandens kokybė yra procesų, vykstančių upių vandens surinkimo baseinuose, atspindys. Lietuvoje buvo labai daug padaryta modernizuojant miestų nuotekų valyklas ir tuo būdu mažinant vandenų taršą iš vadinamųjų sutelktosios taršos šaltinių. Tačiau vadinamųjų pasklidosios taršos šaltinių poveikio sumažinti nepavyko, todėl tarša iš įvairaus tipo laukų išlieka viena opiausių vandenų apsaugos problemų Lietuvoje – net beveik trečdalis upių neatitinka geros būklės kriterijų pagal nitratų azoto koncentracijas.