Įvadas

Šioje informacijoje pateikiamas ežerų ir tvenkinių vandensaugos problemų vertinimas pagal šiuo metu turimus naujausius duomenis. Vienas pagrindinių taršos indikatorių - fizikinių-cheminių kokybės elementų vertės (koncentracijos), todėl didelis dėmesys čia skiriama teršalų koncentracijų dinamikai. Pažymėtina, kad pagal Vandens įstatymą ir jo poįstatyminius aktus vandens telkinių būklė stebima ir vertinama ežeruose ir tvenkiniuose didesniuose nei 50 hektarų. Ežerų ir tvenkinių ekologinė būklė vertinama pagal biologinius, fizikinius-cheminius kokybės elementus ir specifinius teršalus. Čia pateikiamas vandens telkinių kokybės vertinimas naudojant 2014-2018 m. duomenis. Kadangi biologiniai duomenys dar apdorojami, ataskaitoje pateikiamas vertinimas ir problemų analizė remiantis tik fizikinių-cheminių rodiklių vertėmis. Surinkus ir apdorojus biologinę informaciją bus įvertinta visuminė vandens telkinių ekologinė ir cheminė būklė, galutinai išgrynintos problemos ir sprendžiama kokių reikės imtis priemonių būklei gerinti. Pažymėtina, kad būklės vertinimo sistemoje biologiniai būklės vertinimo elementai yra svarbiausi, nes jie parodo viso vandens telkinio ekosistemos funkcionavimą. Fizikiniai-cheminiai rodikliai padeda paaiškinti vandens telkinių būklės neatitikimo gerai būklei pagal biologinius kokybės elementus priežastis bei galimus taršos šaltinius. Fizikinių-cheminių rodiklių neatitikimas gerai būklei ilgainiui atsiliepia ir biologinei įvairovei, kuri darosi skurdi, nyksta taršai jautrių žuvų ir kitų gyvų organizmų rūšys, keičiasi augalų bendrijos, fiksuojamas vandens žydėjimo fenomenas, vandens telkinių užaugimo procesai. Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu vis dar įgyvendinamos ežerų ir tvenkinių būklės gerinimo priemonės (žuvų bendrijų subalansavimas, makrofitų šalinimas, pasklidosios taršos mažinimas) ir jų vykdymas tęsis iki 2023 m. Dėl šios priežasties ryškesnės būklės gerėjimo tendencijos šiuose vandens telkiniuose, tikėtina, pasimatys vėliau, po priemonių įvykdymo, kuomet vandens telkinių ekosistemos į jas pilnai sureaguos.

Metodika

Ežerų ir tvenkinių vandens kokybė ir jos kitimas šioje analizėje vertintas tik pagal tuos kokybės elementus, kurių naujausi duomenys yra prieinami. Tokie prieinami duomenys, pagal kuriuos ir atliktas vertinimas, buvo bendrieji fizikiniai-cheminiai kokybės elementai (biocheminis deguonies suvartojimas per 7 paras – BDS7, bendrasis azotas, bendrasis fosforas ir vandens skaidrumas). Iš biologinių kokybės elementų vertinimui panaudoti tik fitoplanktono būklę dalinai reprezentuojantys chlorofilo A duomenys. Kiti visuminiam ekologinės būklės vertinimui reikalingi biologiniai duomenys kol kas nebuvo naudojami, kol jie dar nėra pilnai apdoroti ir nesuskaičiuoti visi išvestiniai tam tikslui reikalingi rodikliai bei neatliktas ekspertinis šių duomenų vertinimas. Bendras integruotas vertinimas bus atliktas vėlesniame etape, o šiuo metu pateikiame indikacinį-preliminarų žmogaus veiklos poveikio ežerų vandens kokybei vertinimą. Ežerų ir tvenkinių vandens kokybės vertinimui buvo naudojami 2014-2018 m. duomenys iš 291 monitoringo tyrimų vietos, pasitelkiant oficialią Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodiką. Vandens kokybės pokyčių vertinimui buvo lyginami 2014-2018 m. ir praeito upių baseinų rajonų (toliau – UBR) valdymo planų rengimo 2010-2013 m. periodo duomenys, tačiau tik iš tų pačių tyrimų vietų, kuriose tyrimai vykdyti abiem periodais. Tokių vietų buvo 202. Lyginimui nebuvo naudojami 2010-2013 m. periodo vandens kokybės matematinio modeliavimo duomenys, pasitelkiant tik tiesioginių matavimų duomenis. Įvertinta, kokie vandens kokybės vertinimo parametrai abiem periodais dažniausiai lėmė prastesnę nei gerą vandens telkinių kokybę. Toliau analizuota kaip nuo praeito UBR valdymo planų rengimo periodo pasikeitė vandens kokybė ežeruose, kuriuose buvo nustatyta rizika nepasiekti geros ekologinės būklės iki 2021 m (toliau – rizikos vandens telkiniai). Atlikta ežerų vandens kokybės elementų sąryšių su pasėlių plotais jų baseinuose analizė, nustatytas šio veiksnio reikšmingumas. Įvertintas pasklidosios ir sutelktosios taršos apkrovų poveikio galimas reikšmingumas. Vadovaujantis visa šios analizės informacija sudarytas preliminarus atnaujintas rizikos vandens telkinių sąrašas.

Ežerų ir tvenkinių vandens kokybė 2014-2018 m.

2014-2018 m. periodu gera arba labai gera vandens kokybė pagal visus 5 fizikinius-cheminius parametrus ir chlorofilą A fiksuota 36 % ežerų ir tvenkinių, o jeigu įskaičiuotume ir atvejus, kai trūko tik vieno parametro duomenų, ir priimtume prielaidą, kad pagal šį trūkstamą parametrą kokybė būtų gera, geros arba labai geros kokybės procentas siektų 58 % tirtų ežerų ir tvenkinių.

Daugiausia trūko chlorofilo A duomenų (47 % atvejų). Dažniausiai prastesnė negu gera vandens kokybė fiksuota dėl per mažo vandens skaidrumo (27 % atvejų), bei su juo susijusių per aukštų BDS7 (19 %) ir bendrojo fosforo (17 %) koncentracijų. Mažiausiai problemų buvo dėl per didelių bendrojo azoto kiekių vandenyje (tik 9 % atvejų). Neatitikimą gerai vandens kokybei dažniausiai lėmė vienas kažkuris parametras (18 % atvejų), o atvejų skaičius kai lėmė du (13 %) ir daugiau parametrų nuosekliai mažėja (trys parametrai – 6 %, keturi – 4 %, penki – 0.3 %). Tais atvejais, kai prastesnę nei gerą kokybę lemdavo vienas parametras, tuo parametru dažniausiai būdavo vėlgi vandens skaidrumas (5.5 % visų atvejų).

Vandens telkinių kokybės pokyčiai

Tų pačių ežerų ir tvenkinių vandens kokybė 2010-2013 m. ir 2014-2018 m. periodais buvo lyginama priimant prielaidą, kad jeigu pagal visus tirtus rodiklius vandens telkinio kokybė atitinka gerą arba labai gerą kokybę, o pagal kitus rodiklius nėra duomenų, atitinkamo vandens telkinio kokybė atitinka keliamus tikslus (yra gera arba labai gera). Nustatyta, kad ežerų ir tvenkinių vandens kokybė visumoje pagerėjo, nors ir labai nežymiai – gerą arba labai gerą kokybę atitinkančių vandens telkinių skaičius tarp 2010-2013 m. ir 2014-2018 m. periodų išaugo 6 % - nuo 44 % (88 telkiniai) iki 50 % (101 telkinys) visų abiem periodais tirtų vandens telkinių. Tai reiškia, kad 2014-2018 m. geros arba labai geros kokybės ežerų ir tvenkinių yra 13 daugiau nei 2010-2013 m. laikotarpyje. Tačiau šis skaičius atvaizduoja tik bendrą pokyčių balansą. Iš tiesų per šį laikotarpį vandens kokybė pakilo iki geros 27 vandens telkiniuose, o nukrito žemiau geros kokybės ribos – 14 vandens telkinių. Iš palyginimų išėmus chlorofilo A parametrą, kurio duomenų 2014-2018 m. periodu buvo ženkliai mažiau nei 2010-2013 m. laikotarpiu, taip pat stebimas vandens kokybės pagerėjimas, tačiau jis mažiau žymus (geros kokybės sąrašuose yra 3 vandens telkiniais daugiau, nebe 13).

Vertinant vandens telkinių kokybę pagal atskirus parametrus, situacija taip pat pasikeitė gana nežymiai, pagal daugumą parametrų fiksuojant minimaliai padidėjusį geros arba labai geros vandens kokybės atvejų skaičių – geros arba labai geros kokybės tirtų vandens telkinių procentas pagal BDS7 išaugo 3 % (nuo 72 iki 75 %), o pagal bendrąjį fosforą – 1 % (nuo 79 iki 80 %). Geriausia situacija išliko su bendruoju azotu (89 % vandens telkinių išliko geros arba labai geros kokybės), o prasčiausia, neskaitant chlorofilo A, situacija liko su vandens skaidrumu (reikalavimų neatitinkanti vandens kokybė nustatyta 34 % atvejų). Chlorofilo A duomenų 2014-2018 m. periodu yra ženkliai mažiau, todėl šio parametro duomenys šiame kontekste nelygintini.

Bendrame balanse labiausiai geros kokybės atvejų pagausėjo dėl sumažėjusių BDS7 koncentracijų (7 atvejai), neskaitant chlorofilo A. Daugiausiai vandens telkinių pakeitė kokybės (būklės) klasę taip pat pagal organiką (24 vandens telkinių kokybė tapo atitinkanti geros būklės klasę pagal BDS7, o 16 - nebeatitinkanti). Taip pat stiprūs pokyčiai stebėti ir pagal bendrą fosforą (kokybė pagerėjo 18, o pablogėjo - 15 vandens telkinių) bei vandens skaidrumą (kokybė pagerėjo 13, o pablogėjo - 14 vandens telkinių).

Pažymėtina, kad 2010-2013 m. periodu buvo labai panašus atvejų skaičius, kai nebuvo atitinkami geros arba labai geros kokybės reikalavimai pagal vieną, du, tris, keturis ir visus penkis parametrus (atitinkamai 16.3, 15.8, 12.4, 10.4 ir 1.5 %), t.y. prastesnę nei gerą kokybę dažniausiai nulemdavo ne vienas, bet eilė parametrų. Paskutiniuoju 2014-2018 m. periodu situacija labiau poliarizuota – vyrauja vienas ar du parametrai, kurie nulemia prastesnę nei gerą ekologinę būklę (atitinkamai 19.3, 17.8, 8, 4.5 ir 0.5 %).

Stebint situaciją, kai probleminių ežerų vandens kokybę dažniausiai nulemia nepakankamas vandens skaidrumas, kyla klausimų, ar ribinės šio rodiklio vertės pakankamai tiksliai atspindi ribinį poveikį ežero ekosistemos funkcionavimui, nes yra eilė atvejų, kai rodiklio reikšmėms tiesioginį poveikį darančių parametrų vertės ribinių verčių neviršija. Labiausiai su vandens skaidrumu siejasi (koreliuoja) BDS7, taip pat chlorofilas A. Tai paaiškinama, nes planktoninis chlorofilas A ar jo liekanos yra tiesiogiai įskaičiuojamos į lengvai skaidomos organikos sudėtį (BDS7), o plaukiojančios organikos (ir chlorofilo A) kiekiai tiesiogiai lemia vandens skaidrumą. Dėl šios priežasties visų šių 3 vandens kokybės rodiklių vertės linkusios svyruoti sinchroniškai.

Atidžiau peržvelgus vandens skaidrumo ryšį su BDS7 pastebėtas galimas nevisiškas suderinamumas tarp geros/vidutinės vandens kokybės klasių ribų. Koreliacijos nagrinėtos atskirai vadinamojo 1 tipo (sekliems <3 m. vidutinio gylio) ir 2-3 tipų (>3 m.) ežerams, kadangi BDS7 geros/vidutinės kokybės klasių ribos skirtingiems tipams nustatytos skirtingos. 1 tipo atveju matome, kad yra daug ežerų, kuriuose neviršijamos BDS7 ribinės vertės, tačiau vandens skaidrumas jau laikomas per mažu pagal geros kokybės (būklės) apibrėžimą t.y. vandens skaidrumo ribinė vertė santykinai griežtesnė negu BDS7. 2 tipo atveju situacija atvirkštinė, tačiau šiuo atveju daug mažiau ežerų patenka į situaciją, kai BDS7 ribinės vertės peržengiamos, o vandens skaidrumo dar ne. Ateityje būtų tikslinga detaliau įvertinti vandens skaidrumui nustatytų ribinių verčių reprezentatyvumą poveikio ekosistemoms ir sąryšio su kitais parametrais atžvilgiu.

Ežerų baseinuose auginamų pasėlių ir pasklidosios taršos įtaka ežerų būklei

Šiandien didžioji dalis upių Lietuvoje kenčia nuo pasklidosios žemės ūkio taršos (apie žemės ūkio sukeliamą vandens taršą galima pasiskaityti Aplinkos apsaugos agentūros ataskaitose apie žemės ūkio poveikį). Šįkart atliktas prelimnarus pasklidosios taršos poveikio ežerams ir tvenkiniams vertinimas. Pasklidoji ežerų tarša labiausiai priklauso nuo jų baseine vykdomos žemės ūkio veiklos masto, intensyvumo ir tvarumo. Kadangi tiesioginių trašų naudojimo pagal veikliąją medžiagą duomenys lokaliame lygyje nėra renkami, vienas iš būdų indikatyviai įvertinti poveikį - pasitelkti žemėnaudos ir vandens kokybės informaciją. Ariamos žemės dalis baseine yra vienas iš galimo poveikio rodiklių, tačiau tiksliau poveikį galima įvertinti pasitelkiant auginamų pasėlių duomenis. Skirtingi pasėliai skirtingai sulaiko maistines medžiagas, skirtingai apsaugo dirvą nuo maistines medžiagas išplaunamojo kritulių poveikio, jie skirtingai tręšiami. Bendras azotas (arba nitratinis azotas) yra geriausiai pasklidąją taršą reprezentuojantis elementas, nes labai susijęs su pertekliniu trašų naudojimu ir lengvu pertekliaus išsiplovimu iš dirvų. Įvertinus įvairių pasėlių grupių užimamos dalies ežerų baseinuose sąryšius su vidutinėmis metinėmis kiekvienų metų bendro azoto koncentracijomis 2010-2018 m. periodu nustatyta, kad labiausiai azoto koncentracijos siejasi su grūdinių kultūrų (kviečių, rapsų, miežių) užimamais plotais, iš kurių sąsajos didžiausios su žieminėmis kultūromis (žieminiais kviečiais ir žieminiais rapsais). Taigi, žiemkenčių plotai yra potencialiai svarbiausias galimai reikšmingos pasklidos taršos indikatorius, nes šios kultūros sodinamos šaltuojų metų laikotarpiu ir nepakankamai apsaugo dirvą nuo kritulių plaunamojo poveikio.

Ežerų bendro azoto koncentracijų koreliacija su pasėlių dalimi jų baseine (2010-2018 m.)
Kodas Pasėlių grupė Koreliacijos koeficientas
KVŽ Žieminiai kviečiai 0.73
RAŽ Žieminiai rapsai 0.67
KVV Vasariniai kviečiai 0.58
MIV Vasariniai miežiai 0.54
RAV Vasariniai rapsai 0.46

Tolimesnei poveikio analizei žiemkenčiai (žieminiai kviečiai, žieminiai rapsai) ir vasariniai kviečiai, kaip labiausiai besisiejantys su azoto kiekiais ežeruose ir užimantys didžiausius plotus, apjungti į vieną “intensyvių pasėlių” grupę. Bendro azoto koncentracijų ir intensyvių pasėlių ryšys yra eksponentinis - didėjant šių pasėlių daliai baseine bendro azoto koncentracijų augimas greitėja. Preliminari riba, kuomet tikėtina gali būti peržengta geros/vidutinės kokybės riba pagal bendrą azotą, yra kai intensyvių pasėlių užimamo ežero baseino dalis pasiekia 20 %.

Pagal 2014-2018 m. laikotarpio duomenis daugumos tirtų vandens telkinių, kuriuose šiuo laikotarpiu vykdytas monitoringas ir kurių baseinų teritorijose apskaičiuota pasėlių statistika, baseinuose intensyvių pasėlių dalis nesiekė 20 % ribos. Šią ribą viršijo maždaug ketvirtadalis visų 40 tirtų vietų, kurioms yra pasėlių statistika ir monitoringo duomenys. Tačiau į skaičiavimą įtraukiant ir tyrimų vietas, kuriose šiuo periodu tyrimai nevykdyti, gautume sumoje iki 40 vandens telkinių, kurių baseinuose intensyvių pasėlių dalis peržengia 20 % ribą. Tai sudarytų maždaug 17 % visų monitoringo tyrimų vietų baseinų, kuriems turima pasėlių statistika (viso - 309 baseinai). Ši situacija gerai koreliuoja su aukščiau aprašyta vandens kokybės informacija - bendras azotas buvo tas parametras, pagal kurį neatitikimo gerai vandens kokybei atvejų buvo mažiausiai. Tačiau šis pirmas įspūdis kartu yra ir šiek tiek apgaulingas, nes bendriniai skaičiai neparodo nei regioninių skirtumų, nei skirtumų pagal vandens telkinio pobūdį. Iš tiesų, natūralūs ežerai yra mažiau veikiami žemės dirbimo praktikų, nes be kitų ypatumų, jie daugumoje plyti rekreacinėse miškingose, kalvotose, nederlingose, taigi - žemės ūkiui nelabai tinkamose teritorijose. Tačiau intensyvaus žemės ūkio teritorijose esantys vandens telkiniai rodo priešingą situaciją - ten daugumoje atvejų tiek bendro azoto koncentracijos neatitinka geros vandens kokybės reikalavimų, tiek ir intensyvių pasėlių plotai viršija 20 % ribą. Pavyzdžiui, 2017 m. iš visų 309 ežerų, kurių baseinų pasėlių statistika yra žinoma, minėta riba peržengta 40 atvejų, iš kurių 30 buvo tvenkiniai. Tvenkinių ir karjerų, turinčių vandens telkinių statusą, Lietuvoje yra 66. Tai sudaro 18 % visų šalies ežerų ir tvenkinių vandens telkinių. Dauguma jų turi vandens kokybės problemų.

Nepaisant santykinai nedidelės intensyvių pasėlių dalies ežerų baseinuose bendrai, reikia pažymėti, kad atvejų, kai intensyvių pasėlių dalis baseine viršija 20 % ribą pastaraisiais metais akivaizdžiai pagausėjo. Tai yra bendrų šalies mastu stebimų intensyvių pasėlių grupių plotų augimo tendencijų atspindys. Dėl savo lokalizacijos ir savybių tvenkiniams tokios tendencijos turi reikšmingą įtaką, tačiau ežerų atžvilgiu daugumoje atvejų jos kol kas neperžengė tam tikrų kritinių ribų, kad padarytų reikšmingą savo mastu įtaką vandens kokybei.

Atlikus dalies ežerų apkrovų azotu modeliavimą, nustatyta, kad geros/vidutinės ežerų kokybės riba dažniausiai buvo peržengiama, kai į ežerus patenkančiame vandenyje bendro azoto koncentracijos viršijo 2.8 mgN/l. Šia verte galima naudotis kaip indikacine verte, rodančia galimą reikšmingą ežero apkrovą azoto junginiais, kur nėra monitoringo duomenų. Pastariesiems esant, galima pasitikrinti dėl apkrovos realaus reikšmingumo.

Ši indikacinė reikšmingo poveikio vertė gana gerai atitinka ir reikšmingos intensyvių pasėlių ežero baseine dalies ribą (20 %) - ežerai, į kuriuos stebima santykinai aukšta azoto prietaka, pasižymi ir >20 % intensyvių pasėlių dalimi prietakos baseine.

Toliau atliekant poveikių analizę atrinkti ežerai ir tvenkiniai, kurių apkrova viršija aukščiau paminėtą indikatyvią reikšmingos apkrovos ribą ir kuriuose bendro azoto koncentracijos neatitinka geros kokybės. Pagal vandens kokybės modeliavimo rezultatus įvertinta kokios taršos šaltinių kategorijos šiuose ežeruose ir tvenkiniuose yra svarbiausios. Rezultatai rodo, kad visi probleminiai vandens telkiniai vėlgi yra tvenkiniai, o absoliučiai esminis taršos šaltinis - pasklidoji tarša iš žemės ūkio taršos šaltinių. Nemažą dalį sudaro gamtinis fonas, o sutelktoji tarša (lietaus, buitinės ir pramoninės nuotekos) sudaro labai nežymią dalį (bent ta, kuri oficialiai apskaityta). Viso to priežastis pakankamai aiški - kaip ir paminėta aukščiau, tvenkiniai dažniausiai lokalizuojasi ten, kur trūksta ežerų, ant daug maistinių medžiagų nešančių upių, taigi dažnai yra intensyvaus žemės ūkio rajonuose, arba per juos tekančios upės pro tokius regionus prateka. Be to, tvenkiniai yra santykinai mažo tūrio lyginant su ežerais, todėl jautresni teršalų prietakai su upėmis. Visi šie veiksniai lemia, kad Lietuvos tvenkiniai yra labiau negu ežerai veikiami žmogaus veiklos, ypač žemės ūkio. Pažymėtina, kad kol kas, kol nėra atnaujintas žemės ūkio poveikio modeliavimas vandens kokybės matematiniu modeliu, šiame etape atrinkta sąlyginai nedaug pasklidosios taršos galimai reikšmingai veikiamų vandens telkinių - apie 30-40 (praeitame 2010-2013 m. laikotarpyje buvo išskirta apie 100 telkinių). Be to, dalyje atrinktų ežerų geros/vidutinės kokybės riba pagal bendrąjį azotą neviršijama. Tačiau atkreipiame dėmesį, kad analizuotas poveikis tik >50 ha tvenkiniams, kaip atitinkantiems Vandens įstatymo ir jo poįstatyminių aktų nuostatas vandens telkinio apibrėžimui. Į vertinimą įtraukus visus mažesnius tvenkinius, pasklidosios taršos poveikio mastas būtų ženkliai didesnis.

Kitų taršos šaltinių įtaka ežerų būklei

Jeigu bendras azotas yra reprezentatyviausias pasklidosios taršos rodiklis, tai bendras fosforas ir BDS7 gali atspindėti įvairesnius poveikius. Pastarieji dažniausiai siejami su sutelktos taršos šaltiniais arba/ir gamtiniais veiksniais, praeities (liekaninės) taršos poveikiu. Atlikus vandens kokybės modeliavimą, identifikuotos pagrindinės taršos kategorijos vandens telkiniuose, kuriuose vandens kokybė neatitinka geros pagal bendro fosforo koncentracijas. Rezultatai rodo, kad net ir fosforo atveju reikšmingas žmogaus veiklos poveikis labiausiai pasireiškia tvenkiniams (7 probleminiai tvenkiniai, 3 probleminiai ežerai), o pagrindinis taršos šaltinis daugeliu atvejų vėlgi yra pasklidoji žemės ūkio tarša. Tačiau taip pat yra eilė atvejų, kai santykinai didelį indėlį į bendrą taršos apkrovą galimai įneša sutelktoji tarša ir lietaus nuotekos (pavyzdžiui, Titonių, Pajiesio ar Anatanavo HE tvenkinyje). Kai kuriais atvejais labai stipriai pasireiškia su tarpvalstybine tarša į vandens telkinius patenkantis fosforo kiekis. Pavyzdžiui, Kauno mariose tarptautinė tarša yra dominuojanti. Tai automatiškai nereiškia, kad iš kaimyninės valstybės patenka didžiuliai su nuotekomis, žemės ūkio ar kitais taršos šaltiniais susiję fosforo kiekiai. Kaimyninės valstybės taršos duomenys šiuo metu Lietuvai nėra prieinami, tačiau pažymėtina, kad bendro fosforo koncentracijos Nemune ties Baltarusijos siena atitinka gerą kokybę ir santykinai yra gana dideliu atstumu iki geros/vidutinės kokybės ribos. Šioje tyrimų vietoje nuo maždaug 2002 m. iki 2009 m. stebėta gana ryški bendro fosforo koncentracijų mažėjimo tendencija, kuri vėliau iki pat šių dienų išliko stabili. Labai panaši situacija ir su kitais kokybės rodikliais.

Vertinant sutelktosios taršos poveikį ežerams buvo fiksuota mažai tiesioginių sutelktosios taršos šaltinių, nes oficialiai pateikiami duomenys nerodo daug išleistuvų, kuriais valytos ar nevalytos nuotekos patektų į ežerus tiesiogiai. Tačiau yra išleistuvų, kuriais nuotekos išleidžiamos į ežerų intakus, pro juos pratekančias upes ar kitur ežerų surinkimo baseinuose. Šiame analizės etape nebuvo galima pasakyti, kurie iš jų galėtų daryti reikšmingą poveikį ežerams ar tvenkiniams, todėl pradžioje atrinkti tie išleistuvai, kurie yra 3 km spinduliu iki artimiausio ežero arba tvenkinio. Tokių buvo sąlyginai nemažai - 140. Labai tikėtina, kad didžioji jų dalis nekels problemų ežerams, tačiau ties jų galimu poveikiu bus koncentruojamasi tolimesniame poveikių analizės etape. Atidžiau įvertinti galimus suteltosios taršos poveikius į ežerus yra ypač svarbu, kadangi ežerai, kaip stovinčio vandens ekosistemos, ilgalaikėje perspektyvoje yra daug jautresnės poveikiams negu upės, o ilgus metus besikaupiančio poveikio padarinius panaikinti yra labai sudėtinga. Nemaža dalis vandens telkinių yra reikšmingai paveikta fizinių (hidromorfologinių) poveikių. Tvenkiniai yra labai pakeistų savybių turinčios upių atkarpos - juose vandens ekosistemos tampa panašios į natūralius ežerus, todėl tokių pačių geros būklės verčių siekimas kaip upėse tampa neįmanomas. Ypač tai pasakytina apie tvenkinius, kurių plotas > 50 ha. Todėl tokie tvenkiniai šiuo metu laikomi labai pakeistais vandens telkiniais (toliau - LPVT), kuriuose siekiama geros būklės rodiklių, būdingų ežerams. Dabartiniu metu yra identifikuoti 65 tvenkiniai, kurie laikomi LPVT.

Preliminarus potencialiai probleminių ežerų sąrašo atnaujinimas

Atsižvelgiant į preliminarios aukščiau išdėstytos poveikių analizės rezultatus, buvo peržiūrėtas praeitame 2010-2013 m. laikotarpyje parengtas LPVT ir rizikos vandens telkinių sąrašas su pirminėmis rekomendacijomis dėl jo pakeitimo. Atkreiptinas dėmesys, kad šis sąrašas bus galutinai peržiūrėtas kai bus įvertinti biologiniai bei atnaujinto matematinio vandens kokybės modeliavimo duomenys, kurių panaudoti šiame etape dar nebuvo galimybės. Preliminariai atnaujintame sąraše pateikiami šie pagrindiniai atributai ir jų reikšmės:

  • “Statusas praeityje” - pateikiama informacija, ar vandens telkinys 2010-2013 m. laikotarpiu buvo priskirtas LPVT, dirbtiniam, rizikos vandens telkiniui arba kelioms kategorijoms iškart.
  • “Poveikis praeityje” - pateikiama informacija apie reikšmingo žmogaus veiklos poveikio rūšį, dėl ko vandens telkinys 2010-2013 m. laikotarpiu priskirtas rizikos vandens telkiniui. Išskiriamos šios plačios poveikio kategorijos - pasklidoji (tarša), vidinė (dėl praeities teršimo susikaupusių teršalų), hidromorfologinė ir neaiškios kilmės (tarša ar kitoks poveikis), bei jų įvairios kombinacijos.
  • “Dabartinis poveikis” - pateikiama informacija apie reikšmingo žmogaus veiklos poveikio rūšį, dėl ko vandens telkinys naujam periodui perliminariai siūlomas priskirti rizikos ar potencialiai rizikos vandens telkiniui. Galimai potencialiai reikšmingą sutelktosios taršos poveikį atspindi “Yra išleistuvas” ir “Išleistuvas <3 km” reikšmės, nusakančios, kad yra atitinkamai tiesioginis nuotekų išleistuvas į ežerą arba jis yra iki 3 km atstume iki artimiausio ežero, tačiau jo nuotekų dalis nebūtinai pasiekia patį ežerą. Potencialiai reikšmingą pasklidąją žemės ūkio taršą atspindi reikšmės “Intensyvūs pasėliai - … %” ir “Nuotėkyje į telkinį >2.8 mgN/l”. Pirmoji reikšmė įtraukia konkretų intensyvių pasėlių (žiemkenčių ir vasarinių kviečių) užimamos dalies ežero ar tvenkinio baseine procentą, didesnį nei 20 %, o antroji - reikšmingo poveikio vandens telkinio kokybei ribą viršijančią azoto koncentraciją iš ežero ar tvenkinio baseino išsiplaunančiame nuotėkyje.
  • “Siūlomas statusas” - pateikiami preliminarūs siūlymai dėl vandens telkinio būsimo statuso po 2021 m. - ar jį siūloma ir toliau laikyti rizikos (“Rizika išlieka”), ar potencialiai rizikos vandens telkiniu (“Rizika potencialiai išlieka” - su daug mažesne rizikos tikimybe, kurią dar reikia detaliai patikrinti, nes nėra ar nepakanka monitoringo duomenų, kad tai faktiškai galima būtų patvirtinti), ar anksčiau buvęs nerizikos telkinys dabar turėtų būti laikomas rizikos (“Rizika atsirado”) ar tik potencialiai naujos rizikos vandens telkiniu (“Potencialiai nauja rizika” - su daug mažesne rizikos tikimybe, kurią dar reikia detaliai patikrinti, nes nėra ar nepakanka monitoringo duomenų, kad tai faktiškai būtų galima patvirtinti), ar vandens telkinio situacija taip pagerėjo, jog jau galima jį laikyti nebe rizikos vandens telkiniu (“Rizikos nebeliko”). Taip pat nurodoma, ar telkinys yra LPVT ar dirbtinis.

Parengtame galimai rizikos arba jau neberizikos vandens telkinių žemėlapyje įtraukiami dar šie papildomi atributai ir informacija:

  • “Probleminiai parametrai(buvę)” - pateikiamos vandens būklės vertinimo kokybės elementų grupės, dėl kurių vandens telkinio būklė neatitiko geros 2010-2013 m. laikotarpiu, ir dėl to telkinys buvo priskirtas rizikos grupei. Išskiriamos kokybės elementų grupės - biologija, fiziko-chemija ir hidromorfologija.
  • “Probleminiai parametrai(dabar)” - pateikiama tokia pati informacija apie vandens būklės vertinimo kokybės elementų grupes, dėl kurių vandens telkinys galimai galėtų būti priskirtas rizikos grupei naujam periodui, tik pagal naujausius 2014-2018 m. laikotarpio duomenis.
  • “Detalės.buvo” - laisva forma pateikiama detalesnė informacija apie problemos pobūdį, dėl ko 2010-2013 m. laikotarpiu vandens telkinys priskirtas rizikos grupei.
  • “Rizika” - pateikiama galimos rizikos informacija stambiomis grupėmis. Informacija sugrupuota į tris grupes: “Rizikos” grupė rodo telkinius, kuriuose geros kokybės neatitikimą rodo turimi realūs monitoringo duomenys, todėl yra nemaža tikimybė, kad ir po galutinio būklės ir poveikių vertinimo šie telkiniai bus traktuojami rizikos vandens telkiniais; “Reikalinga detalesnė analizė” grupė rodo galimą riziką telkiniuose dėl netiesioginės poveikių informacijos (nuotekų išleistuvų iki 3 km atstume buvimas, > 20 % baseino ploto intesyvių pasėlių egzistavimas ir pan.), bet turimi monitoringo duomenys dėl jų nepilnumo poveikių arba nerodo, arba monitoringo duomenų neturima, ir todėl rizikos tikimybė yra tik potenciali; “Neberizikos” grupė atspindi telkinius, kuriuose vandens kokybė pagerėjo iki geros, todėl, jeigu biologiniai monitoringo duomenys rizikų nepatvirtins, vandens telkiniai galės būti išbraukti iš rizikos telkinių sąrašų.

Išvados

Apibendrinant atliktos preliminarios žmogaus veiklos poveikio ežerų ir tvenkinių vandens kokybei analizės rezultatus, galima padaryti šias pagrindines išvadas:

  • Nesant pabaigto biologinių vandens kokybės elementų duomenų vertinimo pateikti visapusišką ir galutinį ekologinės ežerų būklės ir jos pokyčių vertinimą kol kas nėra galimybės, tačiau tam tikras preliminarias indikacijas galima pateikti. Esami fizikiniai-cheminiai duomenys rodo, kad apie 58 % Lietuvos ežerų ir tvenkinių (> 50 ha) vanduo atitinka gerą kokybę, kuri labai nežymiai gerėja arba išlieka stabili. Sparčiausia vandens telkiniuose mažėja lengvai skaidomos organikos (BDS7). Nepaisant to, BDS7 ir bendras fosforas yra parametrai, pagal kuriuos vandens telkinių neatitikimo gerai kokybei procentas yra vienas didžiausių (apie 20 %). Didžiausias neatitikimo procentas stebimas pagal vandens skaidrumą (34 %), o geriausia situacija - pagal bendrą azotą (neatitikimo procentas - apie 10 %).
  • Pilnai paaiškinti ežerų ir tvenkinių neatitikimo gerai vandens kokybei priežasčių ir išskirti dominuojančius žmogaus veiklos poveikius yra sudėtinga. Viena galimų priežasčių - ežerų inertiškumas. Ežerų ekosistemos iškart nereaguoja net į didelius poveikius, kurių veikimo pasekmės po truputį kaupiasi. Tačiau tam tikru momentu tokių ežerų būklė ima sparčiai blogėti net pirminiam poveikiui išnykus, ir atgaivinti tokį ežerą jau būna labai sudėtinga. Taip ir šiuo atveju - objektyvus žmogaus veiklo poveikio mastas ežerams, atrodo, yra mažesnis negu yra geros vandens kokybės neatitinkančių ežerų skaičius. Todėl didelę įtaką šiai situacijai gali turėti vadinamoji vidinė, dėl praeities taršos ežeruose susikaupusių teršalų atsipalaidavimo, vykstanti tarša, “dirbtinai spartinanti” ežerų užaugimo procesus. Kitos galimos priežastys - oficialiai neapskaityta tarša (pavyzdžiui, iš gretimų sodybų), arba tas faktas, kad dauguma ežerų yra rekreacinėse teritorijose, kur pasklidąją taršą Lietuvoje labiausiai generuojanti žemės ūkio veikla nėra intensyviai vystoma.
  • Vertinant sutelktosios taršos poveikio reikšmingumą ežerams konstatuotina, kad oficialių nuotekų išleistuvų, tiesiogiai išleidžiančių nuotekas į ežerus, yra labai mažai, kad būtų galima tikėtis plataus masto reikšmingo poveikio. Todėl buvo identifikuoti visi 3 km spinduliu nuo kiekvieno ežero ar tvenkinio esantys nuotekų išleistuvai, kurių galimas netiesioginis poveikis (per į ežerą įtekančius ar pratekančius upelius ir pan.) bus toliau analizuojamas.
  • Žemės ūkio poveikis ežerams, lyginant su upėmis, pasireiškia mažesniu mastu - intensyvių pasėlių (žiemkenčių, vasarinių kviečių) plotai retai viršija 20 % baseino ploto - reikšmingo poveikio ribą, o tokio poveikio geriausias indikatorius - bendro azoto koncentracijos - rečiausiai iš visų parametrų viršija geros/vidutinės vandens kokybės ribą. Tačiau visiškai priešinga situacija yra tvenkiniuose, kur šis poveikio tipas beveik išimtinai ir koncentruojasi, nes tvenkiniai užlaiko daug upėmis pernešamų maisto medžiagų. Tvenkinių santykinai pagausėja ten, kur nėra ežerų, kas kaip tik tipiška intensyvaus žemės ūkio regionuose. Tačiau nors žemės ūkio poveikis ežerams nėra toks ryškus kaip upėms, intensyvių pasėlių plotų gausėjimas stebimas tiek tvenkinių, tiek ir ežerų baseinuose. Todėl, jeigu toks augimas būtų fiksuojamas ir toliau, rimtesnių problemų dėl pasklidosios taršos gali atsirasti ir ežeruose. Reikia pridurti, kad analizuotas poveikis tik >50 ha tvenkiniams, kaip atitinkantiems Vandens įstatymo ir jo poįstatyminių aktų nuostatas vandens telkinio apibrėžimui. Į vertinimą įtraukus visus mažesnius tvenkinius, pasklidosios taršos poveikio mastas būtų ženkliai didesnis.
  • Kai kuriuose vandens telkiniuose ryškiai pasireiškia tarpvalstybinės teršalų pernašos. Ryškiausias to pavyzdys - Kauno marios, kur šis poveikio tipas yra dominuojantis. Neturint duomenų iš kaimyninės valstybės sunku įvertinti, kiek tos pernašos sudaro žmogaus sukeliama tarša. Pasienio monitoringo duomenys rodo, kad geros/vidutinės kokybės ribų neviršija joks parametras, todėl didelės įtakos čia turi ir pačios užtvankos buvimas - iš viso baseino sunešamos maistinės medžiagos sustoja, užsilaiko, kaupiasi mariose, todėl susidaro palankios sąlygos tokiems reiškiniams kaip vandens žydėjimas.
  • Fizinių vandens telkinio savybių (hidromorfologiniai) pakeitimai pagrindinai pasireiškia per anksčiau atliktas upių vagų modifikacijas - užtvankas, dėl kurių upių dalys tapo panašiomis į ežerų ekosistemas. Taip pat tokiems poveikiams priskiriami ir atvejai, kai patvenkiami ir ežerai. Reikšmingu poveikiu laikoma, kai tvenkinio plotas viršija 50 ha. Tokių identifikuota 65, jie laikomi labai pakeistais (LPVT) telkiniais kuriems taikomi ežerams keliami vandens būklės reikalavimai.
  • Preliminariais vertinimais tikrųjų rizikos vandens telkinių skaičius būtų panašus kaip ir anksčiau (apie 120), ką bent jau rodo dabartiniai fizinių-cheminių kokybės elementų monitoringo duomenys. Tačiau šioje analizėje dar papildomai identifikuota panašus skaičius (apie 100) potencialios rizikos ežerų ir tvenkinių - daugiausiai dėl 3 km atstume esančių netiesioginių nuotekų išleistuvų bei santykinai didelių intensyvių pasėlių plotų tų ežerų baseinuose. Labai tikėtina, kad daugeliu atvejų šių išleistuvų reikšmingo poveikio grėsmė nepasitvirtins, tačiau ji bus įvertinta. Tačiau galimai reikšmingas intensyvių pasėlių poveikis tvenkiniams, tikėtina, gana dažnai pasitvirtins. Galutinė rizikos vandens telkinių išskyrimo peržiūra bus atlikta įvertinus biologinių kokybės elementų duomenis.