Į šį klausimą pabandė atsakyti Aplinkos apsaugos agentūra, aplinkos stebėsenos ir statistinių duomenų pagrindu atlikusi vandens kokybės ir žemės ūkio veiklą atspindinčių indikatorių analizę, su kurios rezultatais, juos iliustruojančia grafine informacija bei pagrindinėmis išvadomis galima detaliau susipažinti leidinyje „Žemės ūkis ir Lietuvos vandenys. Žemės ūkio veiklos poveikis Lietuvos upių būklei ir taršos apkrovoms į Baltijos jūrą".
Svarbiausiu žemės ūkio poveikio indikatoriumi pasirinkti nitratai - judrūs, greitai iš dirvų išsiplaunantys ir su trąšų naudojimu labai susiję junginiai, kurie tiesiogiai atsakingi už vandens telkinių eutrofikaciją (dumblių žydėjimą, telkinių paspartintą užaugimą, uždumblėjimą, dažnus žuvų dusimo atvejus). Analizės rezultatai parodė, kad 2016-2017 metais nitratų kiekiai neatitiko „geros" būklės kriterijų pusėje valstybinio upių monitoringo vietų (Pav. 1). Tai ne tik didelis neatitikimų skaičius, bet ir didelis to skaičiaus išaugimas, lyginant su 2010 m., kai tokių neatitikimų buvo tik penktadalyje monitoringo vietų (Pav. 2).
Nitratų koncentracijos auga ir galutiniame viso baseino teršalų „išsikrovimo" taške - Nemuno žiotyse, kur tokios tendencijos stebimos jau nuo 2001 m. (Pav. 3). Tas pats vyksta ir daugelyje ilgalaikio monitoringo upėse, kur nitratų kiekių augimo tendencijos ypač ryškios nuo 2012 m. Nenuostabu, kad analogiška situacija susiklostė ir Nemuno vandenis priimančiose Kuršių mariose - nitratų koncentracijų augimo trendas ypač ryškus nuo 2012 m., o marių būklė pagal nitratų azotą jau nuo pat 1995-1997 m. dažniausiai yra labai blogos būklės klasėje (Pav. 4). Tačiau šios tendencijos Nemuno žiotyse ir mariose nėra kaimyninių valstybių (Baltarusijos, Rusijos) upėmis atnešamos taršos pasekmė - kaip rodo mažėjančios nitratų azoto koncentracijos Nemune ties Druskininkais, tarpvalstybinės taršos patekimas į Lietuvos teritoriją kaip tik mažėja. Pažymėtina, kad nitratų koncentracijos net 3-4 k. didesnės ir jų augimo tendencijos daug ryškesnės žemės ūkio dominuojamų baseinų upėse, lyginant su miškingų teritorijų upėmis. Nitratų kiekiai šiose upėse ženkliai viršija ir geros būklės kriterijus – dažniausiai 2-3 kartus (60 % atvejų), tačiau beveik trečdalyje atvejų viršijimai būna nuo 4 iki net 9 kartų. Didėjančiomis nitratų koncentracijomis seka ir į Kuršių marias ir Baltijos jūrą upėmis atplukdomas teršalų kiekis (krūvis), kuris pastoviai auga nuo pat 2001 m., ir paskutiniais (2016-2017) metais šis kiekis dvigubai viršija šalies įsipareigotą iki 2021 m. pasiekti tikslą pagal Helsinkio konvenciją.
Nitratų koncentracijų ir krūvių augimo tendencijos labiausiai sietinos su žemės ūkio sektoriaus poveikio augimu, kuris ryškiausiai pasireiškia per intensyvėjančią augalininkystę - per sparčiai augantį javų pasėlių plotą (per 15 m. plotas išaugo maždaug 60 proc.) (Pav. 5) bei dar sparčiau kylančius tręšimo mastus (per panašų laikotarpį mineralinių trąšų pardavimai padvigubėjo) (Pav. 6). Tuo tarpu pievų ir nenaudojamų žemės ūkio naudmenų plotai ženkliai sumažėjo. Vandens kokybės modeliavimo rezultatai rodo, kad žemės ūkio sektorius, priklausomai nuo upės baseino, atsakingas už 51-82 % taršos krūvio, ir ši sektoriaus įtaka tik auga.
Analizės rezultatai taip pat parodė, kad dėl klimato kaitos persiskirsto šalies upių nuotėkis - vis daugiau vandens nuteka šaltuoju periodu. Dėl šios priežasties šaltuoju metų laiku stebima ir nitratų koncentracijų bei krūvių augimo tendencija. Tai signalizuoja, kad kuo toliau, tuo svarbiau tampa tinkamai elgtis su dirbama žeme šaltuoju periodu - nesuarti (pvz., palikti ražienas), nepalikti atvirų pūdymų prieš žiemą, kuo daugiau ariamos žemės užsėti tarpiniais augalais (aliejiniais ridikais, baltosiomis garstyčiomis, rapsais, facelijomis, grikiais, žirniais ar kt.).
Apibendrinant esamą situaciją, galima teigti, kad netvari, nesubalansuota žemės ūkio raida, dėl kurios smarkiai auga nitratų patekimas į vandens telkinius, užkerta kelią Lietuvai įgyvendinti ES ir kitus tarptautinius savo įsipareigojimus, iš kurių svarbiausi - pasiekti gerą būklę visuose šalies vandens telkiniuose iki 2021 m. bei sumažinti teršalų krūvį iki kiekio, kuris nustatytas Helsinkio konvencijos Baltijos jūros veiksmų plane. Pagal dabartines tendencijas mes tolstame nuo nustatytų tikslų, ir, jeigu niekas reikšmingai nepasikeis, galima tvirtai teigti, kad šių tikslų mes nepasieksime. Atsižvelgiant į šylantį klimatą, ateityje azoto patekimą į vandens telkinius reikės mažinti dar daugiau, negu to reikia pagal dabartinius reikalavimus - auganti temperatūra greitins vandenyje vykstančius biocheminius procesus. To pasekmė - vandens telkiniai pradės sparčiai užauginėti, žydėti prie mažesnių nei dabar leidžiama maistinių medžiagų koncentracijų.
Siekiant, kad situacija pasikeistų, svarbu, kad vandens taršos iš žemės ūkio sektoriaus problema būtų pripažinta valstybiniu, ne tik žinybiniu, mastu ir būtų rimtai ieškoma būdų jai spręsti. Problema turėtų būti sprendžiama vadovaujantis pasaulinėmis praktikomis, bei neatidėliotinai įgyvendinant jau dabar nacionaliniais teisės aktais patvirtintas priemones ir reikalavimus, iš kurių vieni svarbiausių teisės aktų - Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programa ir Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų planas. Šiame kontekste labai svarbus būtų ūkininkų aplinkosauginis ir ekonominis sąmoningumas, geranoriškas bendradarbiavimas ir iniciatyvumas ieškant aplinkosaugine ir ekonomine prasme naudingų sprendimų, atvirumas naujoms tvaraus ūkininkavimo kryptims. Efektyvus trąšų naudojimas, ūkių veiklos diversifikavimas, monokultūrų plotų mažinimas, ūkiuose ar kitose žmogaus veiklose susidariusios organikos (šiaudų, iš maisto ar žaliųjų atliekų pagaminto komposto, mėšlo) gražinimas į biologinį ciklą (į agroekosistemas, įterpiant ją kaip trąšą), kitų geros ūkininkavimo praktikos priemonių (pavyzdžiui, žemės dirbimo didesnis atitraukimas nuo vandens telkinių ir melioracijos griovių šlaitų, šlapynių atkūrimas arba naujų sukūrimas, sedimentacijos tvenkinėlių, kontroliuojamo drenažo sistemų įrengimas, tiksliojo ūkininkavimo praktikų ir technologijų naudojimas) taikymas leistų sutaupyti nemažai lėšų, pagerinti dirvožemio struktūrą, derlingumą, sumažinti taršą ir taip užtikrinti ilgalaikį ūkių gyvybingumą. Tai būtų pažangaus žiedinės ekonomikos principais veikiančio žemės ūkio sektoriaus pavyzdys.
Galiausiai, viską apibendrinant, svarbu akcentuoti, kad šios problemos jau per ilgai buvo vis atidėliojamos vėlesniam laikui. Per pastaruosius 10 metų aplinkoje vykstantys pokyčiai yra drastiški. Visuomenę sukrečia atvejai, kai, sutrikus kurio nors miesto nuotėkų valyklos darbui, į upes laikinai išleidžiamos nevalytos nuotėkos. Tačiau šiuo atveju, kalbėdami apie dabartines nitratų kiekių vandenyje tendencijas, turėtumėme įsivaizduoti, kad per paskutinius 10 metų šalia kiekvieno nuotekų išleidimo vamzdžio atsirado dar papildomai po dešimt tokių pačių. Ir šis kiekis vis didėja. Todėl, nesiimant ryžtingų ir skubių veiksmų dabar, ateityje mes matysime labai pasikeitusius Lietuvos vandenis. Švarios upės, upeliai, ežerai po truputį virs į apaugusius, uždumblėjusius, žydinčius, blogą kvapą skleidžiančius vandens telkinius, kurie nedžiugins nei poilsiautojų, nei žvejų, nei tiesiog gamta besigrožinčių žmonių. Rimtesni pastebimi pavojaus ženklai, tokie kaip žydinti Baltijos jūra ir dėl to uždaromi paplūdimiai, taps vis dažnesni.
